Per ilgą žiemą
senelis Bizula, neturėdamas ką veikti, sugalvojo kubilą pasidaryti.
Nukirto seną liepą, vidurys – supuvęs, nedaug ir tereikėjo: išskobė, išvalė, dugną įdėjo, dar ir dangtį sukalė. Pavasarį
išnešė ir pastatė kieme po liepomis. Galvoja: „Kitą dieną
vandens pripilsiu ir prieš saulutę gerai išsivanosiu.“
Papoteriavęs ramiai užmigo, o atsibudęs – prie darbo, ką buvo
sumanęs.
Nusinešė kibirą
ir jau norėjo pilti, bet išgirdo viduje kažką ūžiant. Apsidairė
– nė gyvos dvasios. Ir ausis pasikrapštė – ūžia. Pasikvietė
ir bobutę. Abu klausosi – ūžia. Kilstelėjo dangtį, o ten –
bičių spiečius. Darbuojasi suskridusios, negi išvysi.
Taip ir paliko.
Pasižiūri, skraido, neša ant kojelių ratuotosios, dūzgia, o
vakare nutyla. Pasitarė abu, kad jau laikas medų kopinėti, bet
neturi nė smilkytuvo, kitų įrankių.
„Tiek to, kol
pasidarysi ir medus apkars.“
Ko tik nesugalvoja
taupūs ir išradingi. Padūmijo, pabaladojo per šonus ir pačios
bitės į liepas susikraustė.
– Tupėkit,
mielosios, kol mes saldu bildu darysime.
Išgręžė bačkos
šonuose skylutes, pasikvietė bobutę, pasidarė bruzgulį ir suka,
suka, bėga, kiek senos kojos neša. Sunkiasi medus čiurkšlėmis
tiesiai į puodelius, kuriuos pakabino. Bitės ūžia liepose, žiūri
į tokį dyvą, bet – nė krust.
Prisipylė pilnus
kibirus ir parsinešė į trobą. Žiūri pro langą, o bitės, kaip
avelės iš ganyklos, viena paskui kitą vėl į avilį grįžta:
„Biz, biz, biz“...
Nė vargo, nė
darbo. Kitą žiemą ir daugiau avilių pasidarė. Taip ir atsirado
bitininko vardas.
Tikėkit ar
netikėkit, bet tikrai taip buvo. Ir dabar medaus turi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą