2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Maži nuotykiai



Kartą augo pas močiutę
Katinėlis ir pelytė,
Taip gražiai abu draugavo,
Naktimis darniai žingsniavo –
Tai į kiemą, tai į klėtį
Lašinių, grūdų žiūrėti.
Viršum durų – mažas langas,
Bet pelytei lipti lengva,
Ji per staktą ir – į klėtį
Lašinių, grūdų paėsti.
Katinėlis laiko turi,
Laukia jos kitapus durų, –
Taip aukštai jis nepašoka
Ir įlįsti ten nemoka.
Visą naktį prabudėjo,
Kol pelė apsižiūrėjo,
Kad jau švinta pro langelį
Ir močiutė duris veria.
– Oi! – Sušuko pažiūrėjus. –
Iš kur grūdų pribyrėjo?
Ir lentynose taip tuščia,
Lyg naktį vagišiaus būta;
Su kuo valgysim bulvienę,
Jei spirgučiams odos vienos...
Katinėlis viską žino,
Bet draugę užstot mėgina:
– Vėjas buvo toks stiprus,
Šast ir nupūtė grūdus,
Lašiniai ilgai gulėjo
Ir per karščius sukirmijo...
Klauso ir atsistebėt negali –
Kaipgi šitaip būti gali.
O pelytė neiškentus
Vir vir vir iš klėties lenda:
„Gal nepastebės močiutė,
Akiniai kišenėj tupi“...
Bet močiutė trept su koja,
Visas melas išgaruoja...
– Jus abu reikėtų barti,
Kad nemokate gyventi,
Nepataupot juodai dienai,
Nebeduosiu šiandien pieno.
Katinėlis nusiminęs,
Ką sakyti nebežino,
O pelytė sugalvojo:
„Reikia gelbėt savo brolį“...
– Aš netyčia čia buvau,
Visą naktį sapnavau,
Kad atėjo viena žiurkė,
Malė grūdus, tešlą minkė,
Lašiniais tepė keptuvę,
O tų blynų – kaip nebuvę...
– Ajajai, – pakraipė galvą. –
Kuo draugystė nesibaigia...
– Atsiprašome, močiute, –
Jau abu į dūdą pučia.
Pagailėjo – dar maži,
Kai užaugs, bus dideli,
Liks pirmoji pamoka,
Bet draugystė bus tvirta.



Komentarų nėra: