Kieti prinokę riešutai

Kada prinoksta rudenį,

Rusvėja riešutai,

Kieti ir krenta,

Žemės nori...

Kol dar žali, neskanūs,

Sukirmiję – kartūs...

O miškuose lazdynų

Labai daug matau,

Bet jie – tušti

Ir gaila voveraičių,

Kuo išmaitins vaikus,

Ką žiemai saugos...

O soduose jie auga taip ilgai,

Net pasikeičia žmonių kartos...

Ką pamatau, to norisi,

Vis auginu svajonę,

Kad tai, ką sodinu,

Bus ir vaikaičiams...

Ar jie sugrįš čia, nežinau,

Kur kieta žemė – vienas molis, –

Ne viskas dygsta,

Ne viskas ir prigyja

Žemėje gimtojoje.

Nors vienas auga,

Du  – gerai,

O trys  – gausa, –

Papasakos, ką matęs, ir užaugęs

Savo sesei, broliui.

Kieti prinokę riešutai...