Vėjo marti

Tatjana Poklad

Kur lygumos, dirvonai,

Ten ir laisvi balsai,

Jie nuskamba į tolumas

Taip skardžiai ir linksmai...

Mergaitės skruostai rausta,

Kaip aguonėlių pievose

Du kvepiantys žiedai,

O akyse – rugiagėlės...

Oi, vėjau, ar matai?

Atskridęs nusijuokia

Ir žavisi suknelės nėriniais...

Ramunės žiede – bitė,

Du blizgantys sparnai,

Abu norėtų skristi,

Kur noksta dobilai...

– Ko dar pini kasas,

Mano gražuole,

Paleisk prieš saulę,

Auksu sužibės,

Tau visada šukuosiu,

Rytais ir vakarais...

Ir papūtė kvatoklis, –

Jėgų jam – į valias, –

Atidengė, kas paslėpta,

Net mergiškas svajas...

– Tekėsi už manęs?