2014 m. liepos 1 d., antradienis

Šeimos prisiminimai



Ne ką turėjo žmonės
Ir tą karas prarijo,
Išbloškė tarsi vėjas
Jaunus ir senus,
Kas kiek turėjo,
Vežėsi su savimi
Medinėse, skubotai sukaltose,
Veršelių odomis apjuostose dėžėse,
Tolyn, kur akys veda,
Nuo dūmuose paskendusios Tėvynės,
O viršujė – rožančius,
Maldaknygė,
Laiškai reti, paklydę iš tėvų...
Taip kėlėsi tauta
Ne vieną mylią, –
Kas pėsčias, kas pakeleiviu,
Dukra – į Rytus,
Brolis Vokietijoje kasė griovius.
Oi, daugelis ten mirė,
Neprisimins, neaplankys savi kapų
Iš amžiaus glūdumų.
Sugrįžę spietėsi trobelėse,
Netgi po atviru dangumi,
Atsivežė iš ten ir šiltinę,
Lyg rykštę paskutinę,
Išplatino tarp giminių.
Vėl antras karas,
Sukiršintas lyg žmogžudžių,
Tokia istorija – ne legenda, –
Tarsi dar vis einu
Ir tuo keliu...



Komentarų nėra: