Dviejų žmonių būtis -
Tai vieno medžio šaknys;
Du liemenys išsišakoja,
Kai ateina laikas,
Todėl alyvmedį
Ir meilės medžiu laiko,
Nes auga taip ilgai,
Kol vaisių duoda
Kiekviena šaka...
Jis iš pradžių kartus,
Beveik nevalgomas,
Prieš saulę sirpsta...
Kiekvieno juk tokia branda.
Kai dviese žmonės
Amžiams susiglaudžia,
Prasideda nauja gyvybė,
Auga ir kita karta...
Ji bus gal naudingesnė
Nei sena?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą