Skiriu Artūrui Laurikėnui
Taip gera, kai toli,
Kitam krašte,
Susitinki tautietį
Ir sudreba ranka,
Paspaudi net paleidęs skėtį...
Dabar einu gatve
Pro pilį, visų numylėtą,
Sustaugia geležinis vilkas -
Turiu sustoti ir žiūrėti.
Grįžtu į tėviškės lankas,
Kur Anykščiai smėlėti
Ir byra ašara karšta,
Kad sutikau žemietį...
Abu nukėlėme ir kepures -
Tai mūsų ŽEMĖ,
Mūsų brangios klėtys...
Sunešim grūdus -
Savo svajones,
Kad vėl galėtume pasėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą