Nėra namų,
Kad būtų be langų,
Be durų ir be stalo,
Be slidaus slenksčio -
Jo neperžengęs žmogus
Jau būtų pavadintas savas,
Kol rankos nepaspaus.
Kiek daug padaro gėris -
Ne pavydas, kerštas,
Kiek daug ką prikelia
Malda ir žodis nuolankus,
Kad tu esi tiktai žmogus.
Kas seną žmogų žemina?
Tik tas, kuris užaugo,
Nematęs net tėvų,
Kuriam sena močiutė -
Tiktai seno žmogaus baubas;
Susiraukšlėjęs veidas,
Nutirpusios, gruoblėtos rankos
Vis dar remia smilkinius...
O kam užkliūva jos?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą