Lietuva karo ugnyje ir dar po jo

Tik kryžiai, kaulai,

Kaukolės ir kryžiai,-

Kaip nukryžiavo tautą

Karas ir ilgai po jo,

Kai baisus noras -

Vis pavergti kitą;

Gal jis tada

Ir ne žmogus?

Tik savo rūšį,-

Tarsi svetimus išpjauna liūtas,

Nes nori būti iškilus.

Dabar tik supratau,

Kam prie valdovų rūmų

Stovėdavo statulos -

Ne briedei, tiktai liūtui,

Maniau, tai praeitis...

Nejaugi ir žmogus

Lygiuojasi į žvėrį,

Nejaugi bus tokia

Ir visų ateitis?

Ne, netikiu,-

Tikiu tik gėriui,

Kitaip jau žūtų ir viltis.