Paskutinius dešimtmečius skaičiuoju,
Kaip vasaros trumpėjančias dienas,
Lipu į kalną – skauda kojos,
Nešu save, kaip naštą,
Pritrūkstu kvapo
Ir slystu atgal…
Iš mėlyno dangaus
Dar baltas debesėlis moja,
Nukrenta lietaus lašas
Ir laikosi ant žolės,
Vos sužiba ir išgaruoja,
Tai toks jau atgarsis rudens...
Ne, nesiskundžiu ir neaimanuoju, –
Tokia tvarka mūs žemėje,
Kas nužydėjo, vysta
Ir amžiams išgaruoja,
Esu tik lašas
Žmonijos vandenyne,
Riedu su saule,
Kol perkūnija į širdį pasibels…
Oi, tie lašai rudens.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą