Klausausi ir klausausi,
Jau išėjusių žmonių dainų,
Jos vis garsiau ir garsiau skamba, –
Gal įsigėrė į žvaigždes,
Į debesėlius baltus,
Kurie ir mus lydi…
Matau sugrubusius pirštus,
Savo rankas palyginu, –
Kiek raukšlių ant kaktos,
Delnu išlyginu,
Rašau ir vėl rašau,
Kad nevėluočiau ir šiandieną,
Atsišaukčiau į jų judesius,
Paukščius paklydusius…
Praslenka metai pro akis,
Daugybės faktų neprisimenu,
O dainos lieka,
Jos dažnai – be žodžių,
Melodijos iš natų susiraičiusios,
Kaip gėlės žydi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą