Miško pakraštyje

Šiandieną nežinau,

Ko miške vilkas staugia,

Jo iki galo nepažįstu,

Su juo takais nėjau,

Tolokai jo ola,

Kur vaikai augo,

Gal jie dabar kitam krašte

Ir savo vaikus šaukia, –

Palaimina dangaus dvasia

Visus…

Girdžiu, kai atsišaukia

Kažkas gilumoje, –

Didžiulė baimė lanko,

Kai esi vienišas miške,

Tik su savo dalia…

Ten ir nubėgčiau,

Nematau pavojaus,

Ką jis girdi,

Paprasta ausimi negirdžiu,

Niekas man nedavė tos galios,

Kad perspėčiau kitus...

O viena baimė kausto

Vienatvėje dėl rytojaus, –

Kai senas ir paliegęs būsiu,

Be būsto, tankaus miško,

Kas mums bus…

Nestauk ir tu,

Dėl to lengviau nebus.