Tarp aukštų kalnelių

Nežiūrėk pro pirštus,

O gyvenimas teka

Upelio srove,

Jis – tik vienas,

Nepasikartojantis aidas,

Sušunki, vos tiktai gimęs,

Prabėgi pievos taku,

Lieka rasos lašeliuose pėdos,

Dievo karvutės taškeliai –

Keli tavo metai…

Pažiūrėk pro pirštus

Į skritulį saulės

Ir nustebsi pajutęs,

Kiek atspindžių,

Ji nupiešė ant tavo veido,

Jie nepasikartoja,

Pradingsta nakty,

Kaip aidas…

Suglaudžiu du delnus

Ir žiūriu į kalnelį, –

Dabar jis – toks aukštas,

Kol lipu prie senolių,

Medžių aukštų,

Dreba kojos,

Slystu, kada leidžiuosi…

Nejaugi senatvė

Beldžiasi aidu?