Mano keliais

Neprailgsta diena,

Kada eini keliais,

Kur jaunystėje vaikščiota,

Čia – kalneliai aukšti,

Byra rudenį jau riešutai,

Voverės renka ir nešasi…

Kiek drevių – užima amą,

O jose – vaikai,

Sidabriniais pūkais,

Pasiruošę ir žiemai…

Neprailgsta ir sutemos,

Ilgi vakarai,

Kai girdi už langų

Šlamant klevą,

Kaštonus rideni tuo taku,

Kur vaikaičiai vis vaikščioja,

Renka…

Neprailgsta naktis.

Keliesi, klausai – sūnus skambina,

Pamatai jo akis,

O mažylis pasako:

– Močiute, ačiū,

Labanaktis.