Nuolatos

Neris taip skubinasi

Į Nemuno svajonių glėbį,

Kaip tikisi suglausti

Galvas ir rankas,

Rytais vėl saulėje mirgėti,

Per visą dieną plauti

Mėlynas kasas,

O vakare kalbėtis,

Kaip vėjas išdžiovino

Seklumas,

Akmenėlius nurinko nuo takų,

Išgremžė veide duobutes…

Kaip skubina ją Nemunas, –

Greičiau, greičiau

Į mano glėbį,

Mes – dar jauni,

Kol suteka upeliais tyras vandenėlis,

Pavasariais pakylame,

Į platumas išsiliejame,

Upelių vingių padaugėja, –

Jie – mūsų raukšlės

Ant kaktos…

Skubėk!