Mano minčių vingiai

Kalbuosi su visais,

Kurie man atsiliepia,

Paukščio giesme

Ar upės tėkmėje

Gurgena per akmenėlius

Ir taip krantą pasiekia.

Mūsų krantai – gyvybės šulinys,

Iš kur vis semiamės žinių,

Suprantame vieni kitus

Ir tyloje dienos, nakty –

Tai vienas siekis,

Kas dieną

Būti ir drauge su savimi,

Kitiems save

Po mažmožį dalinti…

Kalbuosi su gėle, kuri savo žiede

Sukaupusi nektarą:

„Nešk, bitele, į bendrą visų avilį,

Kad sotūs būtų mūs vaikai,

Nepajėgūs seneliai’’…

Šneku ir medžiui, –

Jo kamiene –

Tiek raukšlių gilių,

Kaip mano kaktoje,

Lapo delne – ploniausių vingių,

Tarsi dabar matytų

Mano kelią…

Pakeliu ir plunksną,

Kažkas ją pametė,

Rašau nusmailinusi aštriu titnagu,

Jis daug kietesnis

Ir už akmenį,

Net ugnį įskelia ir užkuria

Vienatvės laužą…

Jei žemėje jau niekas nekalbėtų,

Klausinėčiau saulę,

Kas gi yra meilė.