Bejėgiai
ir akli
Dienos
metu – juodieji kurmiai,
O
naktimis jie rausiasi
Giliai,
plačiai
Ir
iškelia į dienos šviesą
Juodą
kurmiarausį,
Tada
sužinome žemės šaknis,
Kur
mūsų pamatai…
O
sraigės kopia į medžius,
Žiemoja,
apsižvalgo,
Kurmių
urveliuose išsirita
Pavasariais
tik jų vaikai,
Bet
nežinau, ar kurmiai
Irgi
juos doroja,
Pietums
valgo,
Nes
kieme šliaužioja daugybė,
Be
namų – mažyčių,
Suaugusių
ir su savais namais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą