Mano kaktusas

Kiek metų brandinu

Auksinę mintį,

Kad mylimas švelnus,

Su kaktusu tiek metų gyvenu

Ir negaliu atskirti,

Kada jis būna nuostabus, –

Dažnai – labai dygus...

Palaisto vasarą lietus

Ir laukiu, kad pražystų,

Nors menku žiedeliu,

Tada suprasčiau, kad ir myli,

Nes žiedas – visada švelnus.

Prie skruosto prisiglaudžia...

Oi, širdyje – džiugu,

Bet kartais duria,

Nes kiekvienas turi barzdą,

O joje – spyglius.