Kol nemačiau, nesupratau,
Kodėl kalnai galingi,-
Jie aukštesni už debesis,
Apšviesti saulės iš viršaus,
Todėl tokie laimingi...
Kol baltas mėnuo bėgo,
Jo žingsnius mačiau...
O dar šešėlis smigo
Į tarpeklius, giliau,
Kur vandenys ištryško.
Panėrė kojas vėjas
Ir visą vandenį išliejo
Į žalią lygų slėnį.
Kalnai daug stipresni,-
Jie laiką nugalėjo,
Juk šitiek metų išstovėjo.
Visi kiti senėjame...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą