Ant šios lentelės
Neraikysiu duonos,
Nes medį peilis
Gali žeisti į pat širdį -
Dar giliau...
Ant jos padėsiu ŽODĮ,
Tiktai riekę duonos,
Kad Saulėje išdžiūtų,
Būtų daug skaniau, skalsiau.
Dabar žiema,
Todėl ir trupinį
Paukščiui paduosiu,
Delne sušildysiu
Ir jis pavasario sulauks...
Pražys gėlė-saulutė,
Aš į akis jai pažiūrėsiu,-
Nubirs ir grūdas,
Ir rasos lašai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą