Dar tiek mažai tegyvenau,
O jau galva nubalo.
Tiek daug neatradau
Prie bendro visų stalo.
Ir kiek jau daug, ir ne laiku
Vis pamiršau, nesupratau,
Koks trumpas šis gyvenimas.
Ėjau , į kalną dar lipau,
Skubėjau ant pirštų galų,
Kad tik suspėčiau pagaliau
Arčiau prie saulės tako.
Į vieną mintį tik įsikibau,-
Kaip storą medžio šaką...
Nejaugi nebėra to medžio?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą