„Kad ne auksinė vasara,
Ne mėlynos vosilkos“...
Nebūtume sustoję čia,
Kur rugių varpos linksta.
Nuo delno geltoni grūdai
Į sietą subyrėjo;
Pasėsiu vėl į dirvą greit,
Uždengsiu dangaus mėliu.
Tėvelis dirvą pasmilkys
Kodylu ąžuolėlio,
Sesutės rūtų priraškys,
Kad grįžtų brolužėlis.
Rankelės baltos ant peties,
Vosilkos- akių mėlis,
Pažvelgsim į laukus abu,
Kur spindi tėviškėlė.
Vosilkom, rūtom, ąžuolais,
Melsvaisiais ežerėliais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą