Gimimo paslaptis

Kai rudenį į žemę krintantys
Kaštonai sprogsta,
Taip džiaugiasi ir šypsos medis-
Naujos kartos mama...
Bet ji čiūčiavo juos,
Kol jie suaugo,
Ar žemė juos priims-
Juk prieš akis šalta žiema...
Ant jų kaštono lapai krito,
Kad nesužvarbtų jų širdis maža,
Bet iš šimtų švelnučių sėklų
Gal tik vienas dygsta,
Kuris giliau įleidžia
Žemėn šakneles.
Ir ,rodos, medžio triūsas-
Toks beprasmis,
Kai žemėj išbarstyti
Miršta bumbulai...
Ar kas kitokią ras gyvybės prasmę,
Kad stiebtųsi į dangų
Visų kaštonų viltys-
Rausvos žvakės.
Jų grožio,džiaugsmo-
Gimimo paslapties
Būtų pilni visų namai.
2008