Greit Joninių naktis
Ir į kiekvieną langą
Saulė beldžias-
Praskaidrina tamsias mintis...
Visuomet nelauktai
Vėl skrodžia dangų
Perkūno kerštas,
Prapliumpa su žaibais
Nevaldoma liūtis...
Jautiesi mažas
Prieš gamtos stichiją-
Ne vien tik audrą ,
Siautėjančią pamatai...
Gal KERŠTAS amžinas atgyja,
Kad nepaklūsta visagaliui
Jo menki vaikai.
Ir nejučia prieš vėją
Atstatai krūtinę-
Nepasiduoti jėgai
Skatina kažkas.
O gal kaip tik dėl to
Žmogus sutvertas,
Kad šiuo laiku užgimęs,
Bandytų nugalėti kerštą,
Sutraukytų vergovės pančius
Savo širdyje.
2008
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą