Tuščios sūpynės

Ant plikų šakų pasisupa

Zyles ir snaigės –

Pilkai žalsvos, baltos baltos –

Nepaiso vėjo šuolių,

Pasisupa ir šaukia

Pasidalinti gerumu...

Nešalta baltai baltai

Žiemos draugei snaigei,

Pakviečia ir vaikus

Pasisupt kartu.

Zylutė nusipurto

Nutūpusias snaiges

Ant pūkų ir sparnų,

Nuraško užsilikusius grūdelius

Ir pasigenda ant sūpynių

Kylančių į dangų

Kojomis aukštyn vaikų...

Nejaugi jie pamiršo

Baltas snaiges ir mus,

Gal jie dar turi

Ir kišenėse paslėpę

Saulėgrąžų skanių?

Atbėkite su vėjeliu,

Pasidalinkite su paukšteliu,

Nusišypsos ir snaigės

Ant plikų šakų...

Kviečiu pietų.

Parke

Myliu žiemą sodus,

Baltus parkus,

Atrodai jaunas,

O jie – daug senesni,

Bet sveikai užaugę

Ir amžiumi tvirti,

Daug davę žemei,

Man – sveikatos,

Kada alsuoju oru

Po egle ar pušimi…

Myliu šakose randus,

Jie mena audrą,

Dabar jose – ramybė,

Šaknų ištekliai geri,

Šaka nulūžta ir atauga,

Moja pro langą

Snaigių sparneliais:

Pažvelk man į akis…

Manau, mes kalbamės,

Kai tu žiūri.

Džiūstantys lapai

Kalbiesi su pažįstamais,

Kurie tau – ypač brangūs,

Nuo pat mokyklos suolo

Jų brydes seki,

Susikerta keliai

Ir viskas atsinaujina, –

Nieko nebūna praeity…

Linki rytais,

Kad visą dieną sektųsi,

Sveikatos iš dangaus prašai,

O mūsų jėgos – tokios mažos,

Bet norai dideli…

Pakelčiau ir nuo sniego

Nupūstą šakelę,

Užkelčiau vėl ant medžio, –

Lapų laimė, kol žali...

Mes – neseni,

O dangus lemia,

Kiek tos jėgos savyje turi, –

Kaip džiūstame nukritę,

Šypsodamiesi saulei,

Laikome paslapty.

Tujos šakelė

Žalia šakelė

Ant sniego balto,

Tarsi mergelė,

Kurios ir grožis

Spindi, bet laikinas…

Tujos šakelėmis

Kapines ramsto,

Ten ir tėveliai,

Jauni berneliai,

Maži vaikeliai

Vietą suranda…

Danguje žvaigždės

Tik jiems ir mirga

Dalią apverkdamos,

Kad vis atmintų

Gerais žodeliais,

Nors vienas,

Artimas.

🌹

Rūtos nešąla

Rūtą nuskyniau,

Papuošiau stalą,

Kur motinėlės,

Seno tėvelio,

Du paveikslėliai

Greta gyvena…

Balta pusnis – stalas,

Kėdės – kupsteliai,

Minkštos ir liaunos

Smilgos jas kelia…

Rūtą papurčiau,

Nuo sniego laisvinau,

O sumirgėjo, sužaižaravo

Daug sūrių ašarų,

Spindinčių saulėje…

Rūta žaliuoja,

Dar nesušalo.

Šventiniai rūbai

Ruošiuosi vakarui kas dieną,

Susišukuoju plaukus,

Pasidažau net antakius,

Apsiaunu batukus ant aukšto kulno,

Užsidedu ir kaukę, –

Koks be kaukės – balius…

Ji paslepia jausmus,

O rūbai – skudurai, –

Aprenk lėlę gražiai,

Užmaukšlink jai peruką,

Apšvietus gatves žiburiais

Pamirš visi skurdumą…

Kelia putojančias taures,

Užtraukia paaugliai ir dūmą,

Paskui, po visos šventės,

Apkaltina tėvus viršūnės

Dėl jų aplaidumo, –

Neprižiūrėjote vaikų,

Pilni barai tų putų,

Pilna dūmų...

Šventės, karnavalai,

Kaukės – dūmuose…

O kam vieni kitiems vis pučiame,

Pasiūlome?

Prie dangaus vartų

Apsiplunksnuoja paukščiai,

Palieka tėvų lizdus,

Bet vis dar mokosi

Susirasti maisto,

Kaip skrist be kompaso

Ir į šiltus kraštus,

O varnos, žvirbliai

Kažkaip prisitaikė…

Užauga vaikas – nebe vaikas,

Pats sau suaugęs,

Nori laisvės,

Išbando ir skaistyklą,

Mina pragaro vartus,

Kol pasaulinis teismas nenuteisia;

Kada turi savo vaikų,

Nebeturi tam teisės.

Paukštis neturi tiek jėgų

Nė proto – patirties iš praeities,

Vienos dienos užtenka,

Kad jį suplėšytų

Pakliūtų į nasrus,

O žmonės rašo atsiminimus,

Kas nori, skaito…

Neparašiau iš savo atminties,

Nė vieno baisaus sakinio,

Ką teko per gyvenimą ištverti, –

Iki šiol bijausi

Tau, vaikeli, pragarą atverti.