Rievės

 

Senas žmogus,

Kaip vaiskrūmis, –

Ne dažnai ir dera,

Vienoje vietoje užaugęs,

Kitur jau neprigyja,

Kiek turi dar jėgų,

Lapus išskleidžia,

Susigūžia ir trūnija…

Kelmai metus atskleidžia, –

Pailsęs atsisėdi,

O šis – jau samanom apaugęs,

Gyvenimo tiesas ir netektis

Paslėpęs tyli…

Neraukime šaknų,

Nutrūks ir su gimtine

Ryšiai paskutiniai.