Nužydi medis ir sustingsta,
Laukia kito žydėjimo,
O ant šakų palieka atmintį
Nuo vasaros, pavasario dienų…
Žavimės suradę ietį, kardą,
Ženklus ant akmenų,
O taip dažnai nepastebime,
Kiek ilgesio ir netekčių
Ant antgalių ir ašmenų…
Nubyra smiltys nuo kalnų,
Sutrūniję kaulai lenda,
Boluoja nauju baltumu,
Tada tik atsiklaupiame,
Kada suprantame,
Kad artimas – čia pat,
Iš tų laikų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą