Rudens vidurys

Aukščio nebijo drąsūs paukščiai –

Kalnų erelis, baltos gulbės

Ir mažas pilkas vyturys, –

Vienas kovoja,

Drasko, plėšia,

Tokia jau dangaus paskirtis…

Rami vandenyje ir gulbė,

Rudenį meta plunksnas,

Nutyla bangos ir ji tyli,

Mano rudens – pats vidurys,

Tarsi rašydama klausausi,

Kurgi ji skrisdama pakils…

Nutilo vyturys,

Giesmė nutilo,

Ruduo – tai ne pavasaris,

Gėla įsisiurbė į širdį

Ir nutilo, –

Ne man, tai tau

Pavasaris sugrįš…