Klevas ir ruduo

Rausvėja klevas,

O aš – mergaitė,

Susigėstu prie jo

Ir paraustu…

Ruduo – piršlys,

Manęs paklausia,

Ar taip mylėjau,

Kaip dabar myliu…

Nebuvo jaunai laiko,

Skubėjau per miškus,

Sustodavau prie beržo,

Uosio, alksnio,

Nesirinkau…

Dabar žiūriu ir į viršūnę,

Sklaidau šakas ir tikrinu,

Koksai kamienas,

Šaknimis tikiu...

Patinka beržas baltas,

Klevui nusilenkiu.