Danutė ir Gaudentas
Kai
spaudžia ilgesys,
Žiūri
į dangų…
Koks
jisai bekraštis,
Skaičiuoji
žvaigždeles,
Rašai
rašai rašai
Ligi
pačių išnaktų,
Jautiesi
ir šiek tiek pamišęs...
Kol
neužmiršęs tėvų rašto,
Po
visą plotą
Vakarais
bėgioji,
Paskausta
akys ir širdis,
Rašai,
nes taip toli
Žvaigždė
tavoji…
Vakarė
– mylintiems,
Jupiteris
– galiūnams,
O
kurgi Prometėjo sūnūs?..
Atidavė
mums savo ugnį,
Kad
degtume, tarsi laužai,
Bijotume
Perkūno…
Nutolo
žvaigždės,
Romėnų
ir Graikų dievai...
Galbūt
istorijos rašytiniuose puslapiuose
Sudegė?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą