Sula iš vidaus

Iš jauno beržo

Saldžią sulą leidžia,

Kol žievė lygi ir balta,

Greitai užgyja žaizdos

Ir užsimiršta nežymi skriauda…

Jauno klevo žiedeliai geltoni,

Per visą mišką skleidžiasi kvapai,

Lapai uždengia vešlią žolę

Nuo saulėtos kaitros

Laša sula,

Lyg prakaitas nuo veido

Po darbų naštos…

Kai surambėja beržas,

Sustorėja klevas,

Apauga samana ir kerpe,

Lieka pamiršti,

Sula juk neteka iš kietos šerdies,

Vėjo nusmauktos,

Kad ir apipintos legendomis,

Bet atmiešta senolių, protėvių raudos…

Sugerkit, medžiai, mano sulą,

Giesmės aidą,

Tegu jos teka

Ligi pabaigos.