Nepražydęs žiedas

Krauna pavasaris

Daugybę žiedų,

Bet ne visi pražysta,

Rudeniop dar skleidžiasi,

Lyg kažkas uždelsta,

Buvo paslėpta,

O vėlai prasiveržia,

Pavirsta kriokliu

Ir pas tave atbėga,

Neša dainą…

Štai pagaliau – ruduo,

Prikrito daug žiedų

Ant liauno stiebo,

Lieka vienas

Ir skundžia vėją,

Kad nuraškė lapelius

Per vasarą po vieną…

Ir tau, ir man

Dažnai suskausta vis po širdimi,

Šarma apgaubia liemenį,

Šalta šalta tavo ranka,

Geltasai rudenėli,

Džiugu, kad ne kas dieną.