Tarp savų

Kalnų upelį pamiršau, –

Jis – svetimos šalies,

Ne mano vandenimis girdė,

Tavo garsus nutildė ...

Kam tos svajonės,

Kad esu sava,

Dar tavo širdžiai...

Aukšti kalnai – ne mano,

Ten tik ereliai sklando,

O aš žvirbliu gimiau

Prie molinio mažyčio namo...

Sukau pastogėje lizdelį

Ir girdžiau vaikus iš balutės,

Kai jie užaugo, supratau, –

Kaip gera tarp savų pabūti...