2017 m. sausio 1 d., sekmadienis

Pažeisti medžiai




Labai mažai
Ramių, tylių dienų, –
Dažniausiai laike
Siaučia vėjai,
Nudrasko medžiui
Dar žalius lapus,
O šakos lūžta netgi žiemą...
Atsiveria žaizda
Ir laša, kapsi lašas,
Gydo šerdį šaulė,
Nes tai – tik skausmas,
Jį supranta tas,
Kas medį išaugino
Meilėje...
Oi, dreba medis
Dėl kiekvienos šakos,
Kažkokią kaltę jaučia
Dėl kiekvieno lapo...
Ar jaučia ir tą patį
Vėjas?






Komentarų nėra: