iško aidas

Nereikia pasaulio

Nė aukšto dangaus,

Užtenka tik saulės

Ir vieno žmogaus,

Kad jis mane glaustų

Nuo vėjo, lietaus,

Į ausį šnabždėtų:

Tu – mano meilė,

Gėlė ir medus...

Užtenka ir aido

Nuo miško – klausau,

Ką genys kala,

Savo vaikams;

Ką neša, kuo peni,

Kas iš jų auga,

Kuo seni bus...