Vaikaitis Mindaugas
Prisiminimai
– šviesos atspindžiai lydi nuo mažų dienų iki senatvės. Kiek
prisimenu, mama rytais kuria krosnį, užkermėjusiame lange
spinduliuoja kibirkštys, lauke – pilnatis ...Tokio vaizdo nė
nupieši, tik matysi visą gyvenimą. Žibalinė lempa apšviečia
tik lėkštę, kur garuoja švieži bulviniai blynai, spirgučiai
šalia, dubenėlyje. Pamažu tirpsta lange tulpių raštas, vedžioju
pirštu, įspaudžiu savo antspaudą tekančios saulės spindulyje...
Bėgame
vaikai pavalgę į lauką, pasikaustome tėtės padarytomis
pačiūžomis ir į Elmiškių ežerą ant pirmojo ledo Elmės upelio
pakraščiais, nes viduryje dar gurguliuoja srovė. Kitoje upelio
pusėje žaižaruoja nuo ledo nutįsę varvekliai. Ežero ledas dar
plonas ir matai po juo žoles, prišalusių varlių akis... Čiuoži
su medokais, apkaustytais aliumini viela, trakkšt trakšt...Jeigu
sustosi, gali ir po ledu su varlėmis susitikti. Spindi saulė ant
ledo, gaudai, o ji – vis aukštyn, aukštyn...Pamiršti laiką...
Sniegas
pakrantėje taip spindi, kad ir vakare matai ant jo mažas žvaigždes.
Mama
sutinka prie durų su nerimu spindinčiomis akimis, bet nesibara.
„Greičiau batvinių karštų srėbti, vaikai.“
Šviesos
atspindžiai lydi gyvenimą, rašo jame tulpių raštą...
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą