Vitalija Gurksnienė
Vaikystės
nuotraukos išliko
Dar
iš mano akių,
Kurias
tėvai regėjo,
Kai
suko jau į vystyklus,
Turbūt
rėkiau, spurdėjau.
Paskui
bėgiojau takeliu,
Per
pievą basa bėgau,
Prisimenu,
bitė įgėlė,
Verkiau,
labai skaudėjo.
Išliko
nuotrauka miškų...
Oi,
kokie ten miškai!
Atrodė
labai dideli,
Kada
maža buvau,
Net
karklai buvo milžinai,
Upelyje
virpėjo atspindžiai
Ir
mano veidą iškreipė,
Kaip
kas mokėjo...
Kai
ežeras nutilo vakare,
Tada
ir pamačiau save,
Iš
jo gelmės ir praregėjau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą