Vaikai
– tai Dievo dovana,
Laimės
ir džiaugsmo
Pilna
kraičio skrynia,
Kas
ją pripildė, tiems garbė,
Kad
užaugino juos Tėvynei.
Kiek
rankos pirštų,
Tiek
mažų širdžių,
Kiekvieno
juokas – meilė,
Kaip
mažas medis ar gėlė
Po
metų kelerių
Pražysta,
išsiskleidžia.
Lopšinė
motinos,
Jos
tyras balsas
Iš
ryto pakelia,
Švelniai
užmigdo,
Kai
saulė nusileidžia.
Gyvenimo
tąsa – sraunaus upelio aidas
Per
tėviškės laukus
Nubėga
į pasaulį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą