Prabėga dienos,
Nuteka upeliai,
Į lango stiklą
Beldžiasi šaka;
Ant jos tik obuoliai -
Išdaužti jie negali,
Tik siūlosi į parodą,-
Juos valgysime
Vėlų rudenį prieš saulę,
Kai bus pilna
Sterblė minčių
Ir kris nuo žilo plauko
Pirma ir paskutinė
Jau šarma...
Tada ne ašarą nubrauk,
Tik pasakyk:
-Naktis. Sudie.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą