Nėra miške net medžio
Visai vieno,–
Derlinga žemė
Kviečia sėklą,
Vis byra, dygsta
Po ilgos žiemos
Ir šiltas žodis lieka
Kaip jaunas augalas
Prie savo giminės,
Gražios šeimos.
Visi drauge užaugame,
Kai klausomės,
Kaip paukštis gieda,
Nutūpęs ant šakos,
Kaip jaunuolynas
Keliasi iš miego
Dėl rytdienos žalios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą