Žibutės žydėjimas

Žibučių laukiu visada,

Pavasarį kiekvieną,

Jų mėlynų akių,

Pažvelgiančių kas dieną

Į širdį šiltą,

Tavo sielą…

Pirmi žiedai – pirmoji meilė,

Tartum netgi pats dangus

Į žemę žengia,

Prakalbina taip tyliai,

Kad girdisi rytais,

Kaip žiedas skleidžiasi,

O nakčiai užsimerkia,

Pasislepia lyg po blakstienomis

Brangiausios akys,

Kylančios į dangų…

Pabūsiu šiandien žibute,

O vakaras ateina nelauktai –

Užsimerksiu.

Uogos

Mieste paukšteliai –

Visą žiemą sotūs,

Lygios plunksnos,

Gelsvais snapais

Ir čirškia jie prie lango,

Mano, kad įleis.

Prie gatvės – dideli namai,

O kiekviename kieme – po medį,

Pakabintos lesyklėlės supasi

Ant šakų dažnai.

Nenuskintos erškėtrožės,

Rojaus obuoliai,

Dar juodos uogos mirga,

Nenulestos ilgai.

Ant sienų karstosi vijokliai,

Šypsosi vaikai, –

Ištirpo Senis Besmegenis

Ir jo maitinti nebereiks.

Veidrodis

Žiūrėkime į veidrodį,

Stebėkime ryte ir vakare,

Kaip dieną pasikeičia veidas,

Gal kaktoje įsirėžė raukšlė nauja,

Pražilo plaukas…

Kas stovi tavo pusėje kitoje,

Ar sąžinė negraužia,

Veidrodis atspindi atvirkščią

Tavo pasaulį, –

Viena švyti sidabru,

O kitas – juodas,

Kaip be žvaigždžių naktis,

Jei apskritas – tai mėnuo,

Bėgantis į saulę...

Poeto širdis

Poeto širdy telpa

Muzika ir giesmės,

Užstalės tostai ir dainos,

Meilė savo šeimai,

Tėvynei pavergtai

Ir iškilmingi himnai

Pergalės šviesoje,

Skriauda našlaičių,

Kai tėvai jų per anksti išeina,

Motinos rauda...

Paėmęs lyrą per pasaulį eina,

Prisimena ir tuos,

Kurie jau dausose.

Poeto širdis atvira – ją gali sužeisti,

Nedoras žodis,

Neišsaugota frazė mintyse, –

Atgims vėl kažkada.

Ji – nuskinta gėlė,

Kuri ir pamerkta į amžinybės vazą,

Gyvybės vandeniu pagirdyta,

Vėl išsiskleidžia,

Nors ir kita data.

Prisiminiau V. Šekspyrą

Kur tu šiandieną,

Anų laikų Romeo,

Kur tas balkonas,

Po kuriuo prisipažinai,

Kad myli ir lankei,

Ar jau nuvyto peraugę vijokliai,

Gal ir naujai sprogo,

Nežinai...

Kur tu šiandieną,

Anų laikų Šekspyras,

Iš kur tiek jausmo

Ir žinių turėjai,

Kad amžiams gyvas palikai,

Nejaugi tau tą įkvėpė

Prižiūrimi žirgai,

Sosto intrigos nepalietė tavęs,

Mylėjai ir kartu

Su jais verkei,

Nekerštavai…

Kaip sužinojai ir apie karalių Lyrą,

Kad jis ir aklas

Atleido dukterims,

Ar kas pasikeitė šiandieną?

Taip…

Rašytojai Qiuqui Romero

Mieli draugai,

Už tūkstančių kilometrų,

Kituose žemynuose,

Nepamatyti ir nesutikti,

Bet artimi ir svarbūs,

Jeigu jie domisi

Ir aš žaviuosi jų darbais,

Taip tampame ir artimi,

Netgi savi.

Jums tiesiu ranką,

Tegu ir apie Lietuvą sužino,

Poetai ir draugai,

Keliaukime laiškais

Ir po kitas šalis,

Neškime džiaugsmo garsą,

Lyg balti balandžiai,

Ateities kely, –

Kol kuriame ir skaitome,

Tol ir gyvename

Taikioje padangėje visi.

Gyvos dangaus akys

Tu mylimas buvai,

Tavo vaikai bėgiojo

Tais pačiais takais,

Gimtinės kloniais...

Dabar jau ir vaikaičiai

Žiūri tavo akimis,

Kurias labai mylėjau,

O negaliu be ašarų

Kalbėti jiems,

Kaip visus myliu,

Nes ir tu mylėjai…

„Labanakt’’, – nesakei ir išėjai,

Dangus pašaukia jaunus,

Kai vaikai vos stojasi

Ant savo kojų,

O ten visi myli visus...

Gal taip šiandieną

Vien tik man atrodo?