Senasis žilvitis

Žilvitis senas,

Prie jo glaudžiasi visi;

Kai nukerpa viršūnę,

Augliai auga,

Todėl, kad šaknimis

Į juodą žemę

Taip kietai įaugęs.

Žilvičio lapai

Visada pilki

Ir nepražyla

Iki galo mano draugas,-

Apsamanoja nuo pat pažemės

Ir vėl toliau taip želia,

Savo garbę saugo...

Žilvitis linksta -

Jo šakelės plonos

Ir siūbuoja vėjas palengva...

Paglosčiau savo plaukus -

Kodėl tokia balta,

Nejaugi nebeaugu?

Meilės lašai

Meilės lašelis

Nukrenta ant rankų

Ir bučiniu pavirsta,-

Jis tyras ir skaidrus.

Nešu delne, o jis garuoja,

Debesėliu virsta

Ir kyla rankos

Į dangaus mėlynę,

Kad sulaikyčiau prie savęs

Ilgai, ilgai, ilgai...

Net vienas lašas

Nori būti laisvas,

Atsispindėti saulėje aukštai -

Nuo jo ir žemė,

Vandenynai spindi;

Taip grįžta meilė,

Lašų bučiniai.

Nejaugi nėra išeities?

Kiekvieną dieną

Per pasaulį ritasi

Saulutė- šiluma,

O iš paskos jai vėjas -

Šaltas ir žiaurus -

Vis taršo gelsvus plaukus...

Tai scenos vidurys -

Balta, vaiski diena,

O užkulisiuose vėpso

Pyktis, tartum nuodas,

Juodas kerštas

Ir šypsosi sau pro dantis

Vampyro kaukė...

Nejaugi vakaras,

Tuoj bus naktis?

Nuolankūs eina susilenkę

Ir žodžių neberasdami

Tik prie kapų priklaupia...

Nejaugi tiktai maldai?

Blogio kvapas

Tegu pavasaris

Nusineša srutas,

Kurios vis kaupiasi,

Per žiemą kaupiasi...

Tai ne viena diena,

Kai tvartas atviras

Ir kvapas sklinda

Į visas palaukes...

Ir gatvės pilnos

Šiukšlių įvairių.

-Kas kaltas,- klausiu,-

Kad jau kalnas susikaupęs?

Ant jų dar užsirioglina

Rytais gaidžiai

Ir gerkles laido, šaukia...

Vištidės dvokas

Smirda neskaniai,-

Vis dar nemėžiamas

Garuoja tvaikas...

Nejaugi tyčia daroma,

Kad užsiveistų kirminai

Ir meškeriotų ešerius,

Po neršto net paklaikusius?..

Gėlės vardas - Motina

Pražydo žiedas,-

Tarsi akys žiūri;

Vadiname jas

Net ir vyrišku vardu -

Narcizas, hiacintas

Ir bijūnas,- ant jų tupiasi

Margos plaštakės,

Ryte prisikėlusios,

Apsivaisina, sudeda perus.

Toks trumpas

Šis žydėjimas...

Oi, ilgas tas laukimas,

Kada užgimęs

Tampa drugeliu.

Daugiau gėlių -

Tik moterys

Ir jų likimas -

Gal daug skaudesnis

Nei plaštakių nuostabių...

Kai žiūri moteris

Taip tiesiai į akis,

Galiu sakyti,

Kad motinystei nusilenkti

Turime visi kartu.

Ačiū už ašarą

Skiriu Artūrui Laurikėnui

Taip gera, kai toli,

Kitam krašte,

Susitinki tautietį

Ir sudreba ranka,

Paspaudi net paleidęs skėtį...

Dabar einu gatve

Pro pilį, visų numylėtą,

Sustaugia geležinis vilkas -

Turiu sustoti ir žiūrėti.

Grįžtu į tėviškės lankas,

Kur Anykščiai smėlėti

Ir byra ašara karšta,

Kad sutikau žemietį...

Abu nukėlėme ir kepures -

Tai mūsų ŽEMĖ,

Mūsų brangios klėtys...

Sunešim grūdus -

Savo svajones,

Kad vėl galėtume pasėti.

Mūsų vaikai

Maži vaikai -

Gražiausios mūsų gėlės.

Tai atvaizdas ir atmintis

Ir mūsų išminties,

Sulauksime ir anūkėlių...

Oi, vis žydės, žydės -

Pavasarį ir žiemą -

Ir skris jų mintys,

Ką mes perduosime

Tiktai jiems...

Nėra didesnio džiaugsmo,

Kai matysime juos kuriančius

Ir nešančius gėles

Jau ant pasaulio stalo;

Šios vaišės - duona

Bus visiems žmonėms.