Tik sau...

Dabar visai viena;

Galiu kalbėti

Ir daug ką pasakyti

Tiktai sau,

Kad per gyvenimą

Ėjau, o gal net bėgau,

Sustodavau prieš debesį,

Prieš saulę dar dažniau...

Ir melsdavau rankas ištiesusi -

Taip maža jos mačiau,

Juk vis įtraukdavo

Juodoji žemės pėda,

Į ją žiūrėdama ėjau...

Dabar gyvenimas

Pats, rodos, rieda,

Nes į pakalnę vis sparčiau;

Tai kas iš to,

Kad nuo dabar diena ilgėja,-

Laike sustingau,

Priklaupiau -

Tik sau...

Išeiti iš nakties

Nemoku pamatuoti jausmo,

Niekada ir nemokėjau,

Nebe išmoksiu ir nemokykit manęs;

Kokia gimiau,-gal pučiama prieš vėją,-

Tokia senatvėje pasilikau...

Man visa žemė-tik smiltelė,

Prie lūpų limpanti dažniau,

Dar ir skaidrus vandens lašelis,

Į kurį įsilieja ašara giliau.

Ant mano delno supasi saulelė -

Vaikelis mažas, dar vieno sūnaus;

Taip norisi, kad mano žemė

Jam ir priklausytų, kaip ir tau.

Palikime skriaudas, vergovę,-

Sunkus prisiminimas iš senovės,

Kur žemė padalinta buvo

Į daug sklypų ir klodų...

Galbūt dabar pakilsime aukščiau?

Ir ši naktis tebūna į rytus,

Kur teka saulė mums vienodai -

Tik nenutildykit manęs,

Labai prašau.

Mokslo draugams

Didžiausia dovana -

Gražūs prisiminimai,

Kada jaunystė,

O draugai šalia;

Duonos riekelė paskutinė,

Bet ji gardžiausia

Buvo kažkada...

Ir nuostabu,

Nebuvo ypatingų barnių

Nė nesusipratimų

Gal taip mokėjome

Atleisti, gal nebuvo

Ir atleist už ką...

Dabar stalai pilni,

O keikiame likimą,

Kai bartis jau neliko laiko

Ir nebėra už ką.

Gražiausių metų,

Kurie mums dar liko,-

Prie Švenčių stalo

Su daina smagia.

Laiškas sūnaus šeimai

Pasilenkiau

Prie rašomojo stalo

Ir ilgą laišką Jums rašau,-

Kaip jau šalna už mano lango

Lyg zylutė skrebena

Ir tupiasi man ant peties;

Aš jos labai prašau,

Kad ji nuneštų nors žinutę,

O gal ir šį laišką

Į tolimus kraštus,

Kurie nematę sniego balto -

Jis toks gražus...

Pas Jus ištirpęs

Virs rasa skaidria

Ir į upelį tegu bėga

Nuo kalno krioklio

Iš MOTINOS širdies,

Kas dieną girdomas,

Paskęsta į prisiminimą -

Ruginės žiemkentėlių

Duonos riekę,

Kuri dar kvepia dūmu,

Medžių-ąžuolų...

Prisėskite prie stalo -

Žvakė užsidegs ir ims žibėti,

Į džiaugsmo ašarą pavirs.

Oi, ir Jums laimingų
Švenčių ir linksmų.

Skiriu Dainiui

Yra draugų,

Kuriuos galiu

Kasdien paliesti,

Prie Kūčių stalo

Ir Kalėdoms pasikviesti.

Yra savi,

Kurių vis šypseną matau -

Nuo jos šilčiau, geriau...

Yra ir tolimi Draugai,

Kuriuos jaučiu,

Kalbuosi atvirai.

Jie daug ir jaunesni -

Tarsi mano vaikai.

Galiu ir Tave apkabinti

Ir savo sūnumi

Nuoširdžiai pavadinti.

Linksmų Švenčių.

Mes-žemės vaikai

Mūsų brangioji žeme,

Tu apvali ir skendinti

Beribių vandenynų plotuose;

Po tavo dykumas dar skamba

Juodbėrių žirgų kanopos

Ir švilpia elektrovežiai,

Dar plaukia valtyse tėvai,

Vaikai jau įsitaisę patogiau -

Juos plukdo ir kruiziniai laivai...

Žeme maitintoja,

Ant tavo veido-vasarojus,

Duonos riekė ant stalo,

Kvepianti rugių laukais.

Kas tavo gelmėse dabar vaitoja

Ir siurbia gyvastį?..

Iš ten ir mes išaugame,

Pakylame į dangų,

Kur saulės spinduliai kvatoja,

Bet grįšim į tave,

Nes mes-tavo vaikai.

Mūsų vaikai ir mes

Vaikai-mūsų svajonės,

Mūsų visos viltys;

Tai mūsų rytdiena,

Mūsų šviesus šypsnys,-

Su juo keliuosi,

Su juo pasibučiuoju,

Kai pasaką pabaigiu,

Žiūriu kasdien į jų akis.

Vaikai-tai mūsų juokas;

Po metų kelerių

Jie man jau atsipirko

Savo nuoširdumu,

Daina, kurios jie paprašys -

Ir „Du gaideliai“,

„Raudonkepuraitė“,

Ir ropė raunam visi trys...

Vaikai-mūsų pasaulio kraitis,

Su jais ateis rami naktis.