Vaižgantas

Už ką aš myliu Vaižgantą?

Jis deimantų ieškojo

Varganoje mūsų trobelėje,

Jautė savųjų troškimus,

Aprašė juos vaizdeliuose, –

Skaitai – verki,

Po to – gerumo ašara

Bėdas nuplauna,

Užverti knygą

Ir žinai – tai tikra

Nuo pačios pradžios

Iki pat pabaigos,

Kai kanarėlė laisvę gavo…

Kalba – sodri,

Be ypatingų dar pagražinimų,

Eini su juo Kauno gatve,

Prisėdi ant suolelio,

Nusilenki Svėdasams,

Kur jam paminklas skęsta gėlėse,

Nes jo paveikslas – meilė,

Iki šiol dar savas.

Jis buvo kunigas, rašytojas,

Aukštaitijos ąžuolas, berželis

Ir sužaliavęs klevas,

Kurio sula pagirdo –

Jauną, seną.

Malda kelmams

Ką nukerta, tas nepakyla,

Palieka kelmas, auga iš ūglių,

Tas pats ir medis, širdimi įskilusia,

Jei iš dangaus šiandien

Perkūnija stipri…

Nulaužiu šaką eidama per girią,

Suskausta vis po širdimi,

Gal jis – mano berželis,

Liūdi tyliai,

Šį kartą jo kieme buvau neatsargi…

Kai pats medis nugriūva,

Palengva trūniją,

Po juo dygsta žolė trąši,

Atbėga sporos grybų,

Susirenka, kas alkani…

Kai randu kelmą,

Visada prisėdu,

Semiuosi gėrio, išminties,

Kad nepakelčiau kirvio prieš bejėgį,

Sukalbu maldą

Ir po jo mirties.

Augimas

Man medžiai primena draugus,

Kurie niekada nieko neišduoda,

O pasakoje drebulėlė nekalta,

Kad ją iš pykčio plakė dėdės…

Man gėlės primena vaikus,

Kuriais ir žavimės,

Ir viską atiduodame,

Ką skynėme per pirmąjį

Savo žydėjimą

Iki rudens šalnų ir kieto gruodo…

Man pirmas daigas primena

Nepatiklius žingsnius,

Kai praveri duris , o ten –

Pasaulis vis kitoks kas dieną,

Paauga, surambėja stiebas…

Man smilga primena jausmus,

Lenkiesi ir plaikstaisi vėjui,

Kas tave bara, nežinai, už ką,

Oi, kaip ilgam pažeidžia sielą…

Vandens purslai

Laukiau ilgai ilgai,

Kada išplauks ledai, –

Upė srauni, plati,

Gelti, žali krantai…

Lenkia galvas beržai,

Žilvičių kaspinai,

Krenta ievų žiedai,

Dažo baltai baltai…

Plaukia lengvai, raiba

Antelė ežere,

Iš paskos antinai,

Rungiasi bangose…

Laikas – trumpa diena,

O man – jau vakaras,

Užako ežeras,

Išskrido antelės…

Vilniaus Karoliniškių parko draustinyje

Sveikas, pavasari.

Gamta mus gydo,

Saugo ir maitina,

Globoja tarsi motina

Savo mielus vaikus,

Iš jos mes laimę

Negrąžinamai pažinome,

Kai girdime paukštelius,

Ir patys giedame,

Juokaujame ir slaugome,

Kam daug sunkiau,

Nei mums, o jie – šalia,

Netgi toli...

Gamta parodo kelią,

Juo einame klampodami,

Lazda pasispirdami,

Iškėlę galvas žiūrime į saulę,

Parenka gimstant lemties žvaigždę,

Ateidami į žemę nešame kryželį,

Taip buvo, bus ir ateity…

Kiras