Esu laiminga

Nereikia meilės

Šimtą kartų išpažinti,

Prisieki kartą,

Pasakai: „ Esu laimingas’’,

Kad pamačiau ir sutikau,

Prisiliečiu ranka,

Kada sunku,

Suspaudžiu abiem smilkinius

Ir tylime…

Tegu bus ilgas kelias

Su tavimi ar be tavęs,

Nors atmintis sušildo,

Skini vis baltas ramunes,

Buri po daugel metų –

Myli ar nemyli…

Taip reikia rankų,

Nors lyrinės dainos,

Klausai ir vakarais,

Atodūsiai pravirksta,

Tai kas kad mes – seni,

Kuproti ir žili, –

Gaila jaunystės laiko.

Sielos išpažintys

Poezija – tai prigimtis,

Sielos išpažintis vieša,

Rašau ir naktimis,

Paskubu išdalinti…

Kas skausta man,

Tas svarbu ir tau,

Nes esame vienu pienu –

Beržo sula maitinti…

Prispaudžiu kaktą prie liemens:

Žievė – balta balta

Akyse atsispindi,

Šiurkšti, kaip visada,

Juodomis dėmėmis išraižyta,

Ilgam ilgam sustingusi…

Išsprogo pumpurai,

Šaka – žalia žalia,

Naujos sėklos mirga,

Kelia vėjelis, supa,

Linkčioja poeziją užgimusią.

Urnos

Kas sakė kažkada,

Kad lietuviai – klajokliai,

Kiek pamena mama,

Tame pat kaime šoko,

Krikštijami buvo, tuokėsi.

Kai žmonėms caras davė pavardes,

Kad būt lengviau sugaudyt į rekrutus,

Net visas kaimas gavo ir tą pavardę,

Žemės, miškai paliko

Iki šiol dar neparduoti.

Kaimus nusiaubė karai,

Sudegino tvoras, pastolius,

Išblaškė žmones po visą pasaulį,

Tarsi pajuodusius nuodėgulius,

Sugrįžta urnose

Pelenų dulkelės,

Kur gimtinė – plėnys

Ir atgula galvūgalyje lopšio,

Kaip maži gulėjo,

Sielos vis po vieną į dangų išėjo.

Kas dabar suskaičiuos,

Kiek buvo mūs, lietuvių,

Jei užkasti net Sibire,

Kieno ten kaulai

Pliki guli.

Nespaudžiu žodžio

Nesprauskim žodžio

Nė į jokius rėmus,

Te būna laisvas,

Skrendantis aukštai,

Turiu ir savo tarmę,

Kuri gražiai atsiskleidžia,

Tada tik ją girdi,

Kada skaitai.

Susitinki kaimyną,

Keliu einantį,

Jam „ labas’’ pasakai,

Atsisuka išgirdęs,

Nusišypso:

Nes kalba abu anykštėnai,

Neperkantys žodžių,

Paleidžiantys į dangų

Ankstyvais rytais

Laisvai.

Nekeiskim savo žodžio,

Neparduokime,

Išliksi ir tu toks,

Koks ir gimei.

Pavasaris!

Pavasaris!

Sušuko pempė virš arimų,

Padėjusi ant šiltos žemės

Mažus kiaušinius,

Sukruto juose saulė,

Melsvėjantis dangus

Ir vieversio giesmė

Pakilusi prabilo:

Pavasaris!

Išsiskleidė žibutė šilo,

Pramerkusi akis nustebo,

Kad viršum jos – karklo šaka švelni,

O jos stiebelis – su baltais pūkeliais, –

Tokios panašios

Jos pavasarį.

Bėgu per pievą

Atlapojus paltą,

Nebetelpa krūtinėje širdis,

Tokia harmonija gamtos

Su manimi...

Pavasaris!

Pavasario pojūčiai

Mano gyvenimo vaizdeliai

Pietaujame prie stalo ir šnekučiuojamės abi. Šunelis šalia – kaulija akeles išsprogdinęs, ką duosi iš rankos, tą ir suės: duoną, šaltienos, morką, pomidorą...Prisiglaudžia ir prie manęs, ir prie jos, – daugiau ir gauna iš dviejų. Labiau jam patinka duonos plutelės. Prisiminiau, kad mažai ir man jos labai skanios buvo, – treška, kvepia, o dabar mirkau į sriubą ar arbatą, bet duoną valgau ir visai vieną.

Kai gyvenau Skodinių kaime, slaugiau seseris, už vieno kiemo buvo senolio troba. Jis sakė, kad jo tėvelis buvo medžiotojas ir išgyveno 113 metų – tikėjau ir abejojau. Kavaliauskas buvo fundatoriumi, savo gimtame miestelyje pastatė bažnytėlę, ten į kapines ir suvežė visus savo artimuosius. Nežinia už ką buvo ištremtas į Sibirą, nes nedaug ir žemės turėjo, didelė šeima, išsidalijo – po turtų…

Jonas išbuvo Sibire daug metų, dirbo miškuose. Pasakojo ir ką lageryje valgydavo: 50 gramų duonos, dangų atspindintis sriubos kaušas visai dienai. Žmones urmu varydavo pėsčiomis į girią, – tokių didžiulių pas mus nė nesusapnuosi. Nusilpsta kuris eidamas ir čia pat nugriūva, bandytų kelti ir vesti, bet ir tiems jėgų nėra. Taip ir palieka, o ten žiemos – ledas ir vėjas. Grįžta vakare, o gultą užėmęs jau kitas kalinys, kur dingo buvęs, niekas nė neklausia.

Miške kartais išsivirdavo ant laužo arbatos – visgi šilčiau ir sočiau atrodo, – jokio cukraus nė duonos plutelės. Ilgokai dar pagyveno grįžęs, atliko pareigą saviems, ką spėjo, palaidojo, kol patį ten pagarbiai paguldė, bet jo tėvelio metų tikrai nesulaukė. Tegu ilsisi ramybėje.

Dabar per visas laidas ir laikraščius bara, kad ir duonos nevalgytų – angliavandenių daug turi, tunkame...Deja, ne visi jos ir dabar sočiai turi, jeigu maltiečiai lanko vienišus senelius, per televiziją akcijos – koncertai paramai rengiami…

„Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien’’ , – skamba ausyse maldos žodžiai.

Tą patį papasakojau užstalėje savo jaunai draugei, o dabar ir jums, mieli skaitytojai.

Ona Baliukienė