Mano gyvenimo vaizdeliai

Pietaujame prie stalo ir šnekučiuojamės abi. Šunelis šalia – kaulija akeles išsprogdinęs, ką duosi iš rankos, tą ir suės: duoną, šaltienos, morką, pomidorą...Prisiglaudžia ir prie manęs, ir prie jos, – daugiau ir gauna iš dviejų. Labiau jam patinka duonos plutelės. Prisiminiau, kad mažai ir man jos labai skanios buvo, – treška, kvepia, o dabar mirkau į sriubą ar arbatą, bet duoną valgau ir visai vieną.

Kai gyvenau Skodinių kaime, slaugiau seseris, už vieno kiemo buvo senolio troba. Jis sakė, kad jo tėvelis buvo medžiotojas ir išgyveno 113 metų – tikėjau ir abejojau. Kavaliauskas buvo fundatoriumi, savo gimtame miestelyje pastatė bažnytėlę, ten į kapines ir suvežė visus savo artimuosius. Nežinia už ką buvo ištremtas į Sibirą, nes nedaug ir žemės turėjo, didelė šeima, išsidalijo – po turtų…

Jonas išbuvo Sibire daug metų, dirbo miškuose. Pasakojo ir ką lageryje valgydavo: 50 gramų duonos, dangų atspindintis sriubos kaušas visai dienai. Žmones urmu varydavo pėsčiomis į girią, – tokių didžiulių pas mus nė nesusapnuosi. Nusilpsta kuris eidamas ir čia pat nugriūva, bandytų kelti ir vesti, bet ir tiems jėgų nėra. Taip ir palieka, o ten žiemos – ledas ir vėjas. Grįžta vakare, o gultą užėmęs jau kitas kalinys, kur dingo buvęs, niekas nė neklausia.

Miške kartais išsivirdavo ant laužo arbatos – visgi šilčiau ir sočiau atrodo, – jokio cukraus nė duonos plutelės. Ilgokai dar pagyveno grįžęs, atliko pareigą saviems, ką spėjo, palaidojo, kol patį ten pagarbiai paguldė, bet jo tėvelio metų tikrai nesulaukė. Tegu ilsisi ramybėje.

Dabar per visas laidas ir laikraščius bara, kad ir duonos nevalgytų – angliavandenių daug turi, tunkame...Deja, ne visi jos ir dabar sočiai turi, jeigu maltiečiai lanko vienišus senelius, per televiziją akcijos – koncertai paramai rengiami…

„Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien’’ , – skamba ausyse maldos žodžiai.

Tą patį papasakojau užstalėje savo jaunai draugei, o dabar ir jums, mieli skaitytojai.

Ona Baliukienė