Keliautojai

Skiriu mylimam Dainiui Žąsinui

Kur gyveni ir dirbi,

Kur tave gerbia,

Pamaitina, myli,

Tam ir dėkoji,

Laikai tą kraštą

Pirmuoju po gimtinės…

Keliauji ir žiūrėdamas

Palygini,

Kad vėl sugrįžęs

Praturtintum prisiminimais.

Kelionės – laimė,

Ne veltui aukštiname

Šiaurės vikingus.

Tamsios gėlės

Ne pavėsis lemia,

Kad pražystų tamsiai

Rožės, tulpės,

Lauko rugiagėlės,

Neužstoja saulės

Baltas lengvas debesėlis,

Nupučia jį vėjas

Ir nušvinta gėlės…

Atsidūsta motinėlė

Pro langą žiūrėdama,

Kai dukrelė ravi,

Kerta rugį,

Riša pėdą,

Deda ant galvelės

Rūtų vainikėlį…

Oi, pražydo tamsios,

Kai ji ištekėjo

Ir toli išėjo.

Narcizai

Narcizus atskiriame

Nuo motinos,

Kai daug pridygsta

Šalia svogūnėlių,

Ankšta vienoje troboje,

Mažesni žiedai,

Plonesni ir stiebai,

Prasčiau bujoja…

Naujoje vietoje – gerai,

Sava šeima – pilnatvė,

O akys motinos

Dar seka atžalas,

Nes tokie pat žiedai

Ir tos pačios spalvos,

Kitoje tik šeimoje;

Tada ir pagalvoji,

Ar viską jiems davei,

Kad jie žydėtų

Taip gražiai,

Kaip neseniai prie motinos.

Prašymas

Dieve, duok sveikatos,

Kad matytų akys

Dar keletą metų,

Kad vaikams padėčiau

Vaikaičius auginti,

Kad už rankos vesčiau,

Margų žiedų kvapą

Į krūtinę siurbčiau…

Galima grožėtis,

Spalvas aprašyti,

Bet kvapų gausybės

Vis nepavadinsiu, –

Salstelėjęs rūkas

Iš pievų pakyla,

Pušyne kvėpuoju

Tokį – gryną gryną…

Duok, Dieve, sveikatos,

Kad kojas turėčiau,

O po kelių metų

Pas tave nubėgčiau.

Pražydau

Tarp šimtamečių medžių,

Seno sodo obelų,

Esu balta vyšnia,

Jaunus metus menu…

Sveikinuosi su paukščiu,

Tupdau jį ant pečių

Ir giedame drauge,

Dar pasipasakojame

Apie vaikus…

Ant sausos šakos

Kybo sustirę lukštai obuolių,

Kurių nesulesė per žiemą,

Nerinkau ir jų, -

Prie kelio ir asfalto,

Dulkės ir mašinų dūmai

Įsigėrė net į krūmus…

Po obelimi tik palindau,

Pavasarį pražydau

Ir į baltą nuotaką virtau.

Jūreiviui

Jūreiviui – jūra,

Kaip man – senasis sodas,

Obelys ir vyšnios,

Viršuje – saulė,

Kelrodė žvaigždė,

Plauki per savo vandenyną

Ir nebijai paklysti,

Nes šalia – tūkstančiai

Šviesių akių,

Giedri diena…

Jūreiviui denis,

Siūbuojantis po kojomis,

Kaip mano žemė,

Amžinai jauna, –

Mūsų pavasaris – rytojus,

Kartojama valso ritmu

Daina.

Nupūsti žiedai

Pavasarį dažnai

Žiema sugrįžta,

Kaip ir man,

O gal ir tau –

Antra jaunystė…

Galva – balta,

Kaip apsnigti

Žiedais takai,

O širdyje mezgasi

Raudoni vyšnių būsimų

Kerai…

Ant skruosto – ašara balta,

Šilta balta

Obels skara...

Oi, dangumi nurieda

Debesų pulkai,

Tada ir supranti,

Kad žemėje pasilikai.