Skanauju duoną

Skaniausia buvo duona

Iš tėvelių rankų,

Kai drauge sėjau,

Birže iš paskos

Su varnėnu sekiau,

O duonkepis, aplipęs raugu

Nuo seniai…

Gražiausias ir tas kampas,

Kur kabėdavo aprūkęs

Šventas paveikslas,

Imdama riekę pažiūrėdavau,

Ar ne per daug,

Kad liktų vakarienei,

Kitai dienai,

Tau.

Vėjo daina

Pavasario vėjelis

Šakose dainuoja

Linksmą dainą,

Beria jau nužydėjusias

Žiedų natas,

Nukloja baltai žemę,

Nebetelpa į penklines,

Margai žalias…

Prie kiekvieno inkilėlio

Švilpauja varnėnas,

Meta tuščius lukštus,

Į žiedlapius kiek panašius,

Melsvus…

Visi dabar dainuoja, –

Meilė – tai sparnai

Ant lūpų vėjo,

Naują gyvybę

Su daina atpučia

Ir į namus.

Banguojantis kelias

Diena prabėga saulės spinduliu

Per žalias pievas ir miškus,

Palikdama šešėlius daubose,

O debesėliai raitosi ir maudosi

Ežeruose ir mariose,

Tik jūra nenurimsta,

Prie švyturio banguoja…

Nunešk mane, bangele,

Kur dar nekėlė kojos,

Ant aukšto kalno,

Kad pamatyčiau visą savo kelią,

Šešėliuose banguojantį.

Pagarba

Minime erelį,

Aukštai sklandantį,

Gulbę baltą,

Plaukiojančią ežere,

Nors ne kas dieną matome,

Bet mylime ir gerbiame,

Turbūt ir žinome,

Už ką…

Mano kieme balandžiai peri,

Krūmuose žvirblis čiauška,

Varnos susuka lizdus aukštai,

Beržų viršūnėse,

Prie pat lango,

Pasižiūri, klauso,

Ką gi žmonės mano,

Užstalėje kalba

Ar gerbia tuos,

Kurie šalia…

Miškas uždainavo

Kertamiems medžiams

Gaila, kada medžius kerta,

Bet jų tokia dalia,

Pastato iš jų rąstų

Ir medinę trobą šiltą,

Taip šimtmečiais gyvavo

Lietuva.

Iš naujo kelmo

Ašaros dar krenta,

Parausta tarsi kraujas

Jo žaizda,

Po metų užsitraukia

Ir vėl žaliuoja

Atžala.

Mūrai sugriūva neatstatomai,

Kyla nauja plyta,

Bet nebe ta…

Praeidama paglostau kelmą,

Kad neskaudėtų,

Nesigirdėtų jo rauda

Miške.

Samanos

Galėjau gimti samana žalia

Dirvone, po žole,

Uždengta smilgomis per vasarą,

Ant seno kelmo,

Ant pilkojo akmens,

Ant seniai seno tako…

Noriu žaliuoti po sniegu,

Žydėti mažyčiais žiedais,

Kurių ir daugelis nemato,

Numina, nepastebi...

Noriu pakilti ir ant alksnio,

Žiūrėčiau į tave,

Kai tu prisiglaudi prie medžio,

Vis plevėsuočiau vėjuje

Pilkai balta,

Lyg motinos išblukusi skarelė.

Liūdi tik kelias,

Smėlio takas,

O aš vėl atsitiesiu

Ir užlipu ant kelmo…

Dabar esu tikra,

Žemiau niekas nebekrenta.