Pašokime

Dangaus ir žemės šokis

Aš šoku su visais,-

Pavasaris man groja,

Lakštingala traliuoja,

O miškas klausosi,

Saulutė irgi spinduliu pamoja

Ir nusileidžia jau tenai,

Kur vakaras jai ranką

Paima švelniai ir pabučiuoja...

Vedu į ratą riterį -

Jis špagą numeta į šoną,

Pentinai bilda į grindis,-

Juk su dama balta

Jis šiandien šoka...

Apsukau salės apskritimą,–

Ji pavasarį sausakimša,-

Oi, gėlės raibuliuoja...

Kas gi čia šypsosi

Net iš dangaus slapčia,

Pro debesis švytruoja?

Aplinkui paukščių taką

Žvaigždės stovi ir dainuoja.

-Tai paskutinis mano vakaras,-

Jam tyliai pasakiau...

Atsiklaupė jaunuolis.

Dainuoju pavasarį

Nerimstu kaip diena,

Kaip naktį vėjas,-

Kartais nutyla paryčiais;

Labai švelnus

Tik vakarui atėjus,

Sušildytas mano delnų

Pasaulis pagražėja.

Prabyla karklas pabaly -

Iš jo dar susukau

Mažytę dūdą be skylučių

Ir groju savo vakarą,-

Tokia melodija tikra,

Dabar su manimi

Ją netgi vėjas pučia...

Pakėliau vyturėlį,

Kurio lizdas žemėje -

Tokia maža duobutė,

O giesmės sklinda

Vis rytais - aukštai aukštai...

Nejaugi jis nebijo vėjo,

Kuris kartais ūžia?..

Auksinė žuvelė

Atokvėpis saldus

Tik prie vandens,

Kada versmė skaidri

Kaip ašaros virvena,-

Taip išsivalo siela

Net iš pat vidaus

Ir iš gelmių prabyla

Kaip aukso žuvelė.

Nereikia tinklų, graibštų

Nė žeberklo ašmenų,

Ant kurių sužvilga kraujas...

Jis laša karštas

Ir ant smėlio, akmenų,

Palieka pėdsakus ilgam

Kaip skambantis metalas.

Atokvėpis ramus,

Kada klausau žuvelės,

O ji pasako man:

-Negeisk karūnos,

Tik mylėk savo senelį...

Iš vaikystės išeinu

Jau nuo mažų dienų

Prasideda laukimas -

Kažko nepaprasto,

Labai labai gražaus,-

Kaip žvaigždžių spiečius

Skrenda mano mintys,

Jos ir tave pakvies:

-Ateik greičiau.

Žmogaus svajonė -

Tai drugelis vienadienis,

Tik išsilydęs saulės spindulys -

Skaistus ir baltas -

Visą mielą dieną,

Kai kelias prieš akis.

Kiekvieno žingsnio

Ir neapskaičiuosi,-

Paslysti, pasiklysti lengva,

Kai svajonėse dar gyveni...

Ir akmenys, prie kelio atsidūrę,

Gal yra tam, kad pailsėtum,

Vis atsisėstum,

Jei laiko dar turi...

Oi, eisiu, eisiu -

Žvaigždės žiūri

Ir kviečia iš toli...

Dabar tik rytas,

Visa diena ir laiko turim,

Dargi ne naktis...

Tik moteris

Esu jauna ir išdidi,

Net neslapstau

Savo stiprybės,

Esu subrendusi

Ir meilei ir gyvybei.

Tokia einu ir į gyvenimą,

Kurio didybę

Nulydi vyrai,

Matantys pro ploną šilką

Moters amžinybę...

Iš mano krūtų sunkiasi

Sraunūs upeliai,

Jie girdo žemę,

Dangų visagalį...

Mano liemuo -

Liaunas medelis,

O toks stiprus -

Jo niekas nenulenkia,

Net ir vėjas,

Lekiantis pro šalį...

O kada reikia,

Aš esu balta gėlė,

Prie tavo kojų suklumpu,

Kai meilė atveda

Prie tavo kelių...

Tik moteris taip gali.

Mergaitė vasarą

Kada pavasaris praeina,

Skaidrėja upėje vanduo,-

Jaunystės svajos plaukia

Kaip lakštutės dainos:

-Gėlių, gėlių, gėlių...

Kiek daug šviesos,

Koks mėlynas dangus

Kaip tavo akys atsispindi

Platybėje jūros krantų,

O žemė suteikė ramybę

Ir tvirtą pagrindą po kojų -

Kiekviena pėda išauga

Iš margų žiedų,

O taip graži mergaitė

Aš pievoje guliu...

Juk vainikuota šiandien

Tik ramunių žiedu

Aš savo ateitį buriu -

Vis po lapelį dieną

Skinu, beriu, skinu...

Alyvmedis

Dviejų žmonių būtis -

Tai vieno medžio šaknys;

Du liemenys išsišakoja,

Kai ateina laikas,

Todėl alyvmedį

Ir meilės medžiu laiko,

Nes auga taip ilgai,

Kol vaisių duoda

Kiekviena šaka...

Jis iš pradžių kartus,

Beveik nevalgomas,

Prieš saulę sirpsta...

Kiekvieno juk tokia branda.

Kai dviese žmonės

Amžiams susiglaudžia,

Prasideda nauja gyvybė,

Auga ir kita karta...

Ji bus gal naudingesnė

Nei sena?..