Pasaulio asmenybės

Yra vardai -

Labai jau ne vienodi,

Ties jais sustojame dažnai

Ir susimąstome,

Kaip jie atrodo

Jau iš toli labai...

Tiktai istorija parodo,

Kas liko, kas pranyko

Ir be jų, su jais;

Vieni suranda pasekėjų,

Kurie tęsia kelią juodą,

Kiti jiems atsvara ilgai...

Tikiu, kad takas,

Smėliu pabarstytas,

Yra gražesnis negu klimpstantis

Į purvo klaną,-

Tokie laikini keliai,-

Jie nukala tik geležį,

Palieka antkapį granito

Ant smėlio kalno amžinai...

O tempore , o more,-

Gal niekas čia nekaltas,

Gal tokie laikai?

Sukruvinta gėlė

Negaliu priešinti žmonių,-

Atleidžiu tiems,

Kurie tai daro

Dar jauni, iš nepatyrimo,

Neuostę parako svilėsių,

Mano, garbę gynė.

Jei niekas nepakeltų

Sunkaus šautuvo,

Nedėtų ant peties,

Žmonija atsikvėptų,

Paskirtų ir pečius

Tiktai geriems darbams

Ir baimė, kančią, ašaras

Nuo žemės ant pečių išneštų.

Netinka net jokia gėlė

Prie kruvinos milinės...

Dabar mane, kaip daugelį,

Vadinsite jau pacifiste?

Tegu, atleidžiu jiems,-

Pasaulis dar kol kas -

Sukruvinta gėlė,
Palaidota jaunystė.

Vaistai

Geriausias vaistas-

Tai gerumo valandėlė,-

Kitaip mes esam

Net savo kankiniai;

Tada tik esame

Visai laimingi,

Kai padedame ir kitiems.

Prie kiekvienos žolės

Pavasaris atėjo,

Prikėlė ir vaistažoles visas -

Rytais nuprausia

Rasos ašarėlė

Ir pradeda visi gyventi.

Kai mano draugė

Man į ranką pasirėmusi,

Einu gatve taip išdidžiai,

Kad mes abi sutaikome

Savo žingsnius ir vėlei

Pragysta medžiuose varnėnai

Ir danguje mažyčiai vyturiai,-

Kaip saulės gėrio spinduliai.

Mūsų geri jausmai

Lėkšti, beprasmiški atrodo

Žmonių palinkėjimai,

Netgi paguoda,

Kai toks pasaulis nepažįstamas,

Platus - labai labai...

Bet gal ir mintys kartais,

Taip netyčia, persiduoda

Netgi į tolimus kraštus,

Kur žmonės kalba nuoširdžiai?

Jaučiu vis vėją pučiantį,-

Tai iš rytų, iš vakarų,-

Ir neša žinią iš tenai

Tarytum širdies šilumą

Ir mums visiems tada gerai.

Dažnai jaučiu, matau,

Kad ir medžio šaka palinksta...

Gal ne nuo vėjo vien tiktai?

Motinos - saugomos angelų

Kiek žmogus pakelia,

Tiek jam ir krauna,

Tokia ir jo našta,-

Vieni Aukščiausiuoju

Dažniausiai pasikliauna,

Jis įkvepia savo kančia

Ir meile paprasta, dosnia.

Kiekvienas klausome

Savo mamos ir tėvo

Ir stojame į jų pėdas;

Daug kam likimas

Šitai ir gyvenimą nulėmė,

Kad tęstu darbus iškilius,

Tėvų jaunystėje pradėtus,

Nebūtume rakštis

Nuo pačios prigimties,

Kitiems našta.

Šiandieną savo dainą

Motinoms paskyriau,

Kurios išugdė sūnus Dievui -

Nuo pat vaikystės,

Net iki mirties;

Tik angelas virš jų plasnoja

Vis kiekvieną dieną,

Nušviečia Joms kelius.

Palaimina dangus kiekvieną -

Tegu bus šviesios naktys,

Skaisčios mėnesienos,

Kad vis matytume

Vieni kitų akis.

Vienu ritmu

Smagu klausytis

Muzikos kitų šalių,

Kaip visos kalbos skamba,

Nors žodžių ir nesuprantu,

Neatskiriu ir instrumentų,

Nes kiekviena tauta

Dar turi savo ritmą

Pagal savo prigimtį

Ir temperamentą...

Dainuoja tik vienu balsu

Paukščiai ir vėjas

Tarp smėlynų ir miškų

Ir mūsų širdžių ritmas

Plaka tuo pačiu greičiu,

Kai šoka žmonės

Įvairių žemyno pakraščių,-

Lyg susikibę rankomis.

Taip gera ir gražu -

Naujai nušvinta saulė.

Kas liko po žiemos

Netikra, daug kas

Dar yra netikra,-

Pavasario orai keisti -

Čia vėjas iš pietų,

Saulutė, rodos, šildo,

O rankų pirštai šąla

Nuo pačių nagų...

Tas šaltis skverbiasi

Pro šviesų stiklą,-

Tai kas, kad jau langinių

Seniai nebeturiu,-

Bet kaipgi jas atversi,

Kai netikrumas už langų?

Išsprogo medis

Per anksti – viduržiemį,

Dabar tik ėmė nykti,-

Pavasario pasiūlymai

Dar buvo netikri;

Taip spaudžia smilkinius

Žinutės nulinės,

Kad buvo ir yra

Dar obuolių supuvusių

Ir ant šakų, aukštai,

Ir pažemy...

Oi, medžiai juk tikri.